Ąžuolas

Ąžuolas – mūsų darželio simbolis!

Darželio teritorijoje auga vienas didelis ąžuolas ir vienas ąžuoliukas!

Ąžuolas – mūsų nacionalinis medis, simbolizuojantis vyriškumą ir jėgą. Nuo seno ąžuolas yra šventas, garbinamas medis.

Sena legenda pasakoja, kad tuo metu, kai medžių motina visiems medžiams dalijo galybę ir jėgą, ąžuolas vienas klaidžiojo po pasaulį. Jam sugrįžus motina paklausė, kokios stiprybės ar jėgos jis norėtų. „Norėčiau ypatingos, tokios, kokios dar nė vienas medis nebuvo turėjęs. Ji turi būti tokia, kad praverstų ir man, ir žmonėms“, – paprašė ąžuolas ir, matyt, jo noras buvo išpildytas.

Ąžuolų Lietuvoje auga dvi rūšys – paprastasis ir bekotis. Tiesa, miestuose galima pamatyti ir raudonąjį, šiaurinį, pelkinį, kaukazinį ir purpurinį ąžuolus. Tačiau tik pirmos dvi minėtos rūšys Lietuvoje yra savaiminės.

Ąžuolas užauga iki 30 metrų, retais atvejais ir daugiau. Šis medis auga lėtai, stiebiasi į aukštį 150 – 200 metų. Aukščiausias pasaulyje paprastasis ąžuolas siekia 46 metrus aukščio. Spėjama, kad seniausias ąžuolas Europoje gali būti Stelmužė, kurio amžius siekia nuo 1500 iki 2000 metų. o skersmuo – 3.5 metro, apimtis – 13 metrų. Nors Stelmužės ąžuolas silpsta, tačiau juo yra labai rūpinamasi ir bandoma išsaugoti.

Ąžuolo vaisius yra gilė.

Ąžuolai dažniausiai iš visų medžių Lietuvoje kenčia nuo žaibo. Ne tik todėl, kad aukšti medžiai – dažni žaibų taikiniai. Tai greičiausiai lemia riebiųjų aliejų kiekis medžiuose ir maža elektros srovės varža. Ant reliktinių ilgaamžių medžių – daugybė žaibų paliktų randų.

Mįslės apie ąžuolus:

 

ĄŽUOLAS

Bernardas Brazdžionis

Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,
ir šimtmečių juoda audra jų neišraus, –
ar išdidi viršūnė tėviškės padangę ramią remia,
ar ūkanose prošvaisčių dairaus.

Esu pagairėj aš šiaurinio šalto vėjo,
esu aš kryžkelėj rytų ir vakarų,
daug Nemunu vandens, daug rytmečių šviesių tekėjo,
ir daug užgeso neprabrėškusių žarų …

Ir sirpo vasaros, ir aukso saulė švietė,
ir klydo gervių klyksmas rudenio takuos,
visų pavasarių padangėj mano rankos plėtės,
ir paukštis svetimas žemyn nenulenkė šakos.

Girdėjau giriose aš Gedimino ragą,
girdėjau aidą jo aukštajam panery,
mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega,
ir kaip krūtinėse negęsta jų liepsna skaidri.

Mačiau, kaip griuvo akmenio statytos pilys,
mačiau, kaip upės seko ir kalnai,
mačiau, kaip piliakalnius milžinams supylė,
kad jie gyventų čia kaip žemė, amžinai!

Po mano kojom Romuvos šventa ugnis ruseno,
po mano kojom geso plėnys pelenų senų,
aš prie širdies glaudžiu Smūtkelio koplytėlę seną
paguodą temstančių ir viltį švintančių dienų.

.. Manų šaknų žaliam, gyvam pavėsy
vaidilų kanklės nešė dainą kloniams ir laukams,
mano galvos vainikan naktį krito žvaigždės šviesios,
ir tarė žemė: – Rink, jos rytą lems!

Į juodą žemę sunkės ašaros ir kraujas,
ir aš, kaip deimantus, slėpiau jas tarp šaknų,
ir aš, lapus iš skausmo plėšdamas, rinkau jas
vergų, baudžiauninkų, tremtinių, kankinių…

Ir tarė dangūs: – Ąžuole, stovėk, kai vėtros plėšys,
ir nedrebėk, kai duobkasiai sueis iškast tavęs –
manų skliautų Apvaizdoje tu amžiais čia stovėsi,
kas neš manas kalvarijas, tas mano šventę švęs.

Ir brangų lobį ašarų, žvaigždžių, kančios ir kraujo
glaudžiu ir saugau dienai gyvą po žeme.
kai po visų naktų užgims pasaulis naujas,
iš jų kad gaustų Viešpačiui šviesi garbės giesmė!